Dangis Gudelis

Ekonomikos nuosmukio, kuriame jau daugiau nei metus kapstosi Lietuva, pasekmes galima vardinti be galo – tai ir 20 procentų greit pasiekiantis nedarbas, biudžeto deficitas, dėl kurio mažinami atlyginimai, išmokos ir pensijos, blogėjanti įvairių visuomenės sluoksnių gyvenimo kokybė, augantis skurdas, emigracija, nusikalstamumas.

Taip pat akivaizdu, kad tradiciniai krizės įveikimo receptai nebeduoda rezultatų – tiek dešinieji, tiek kairieji ekonomistai ir politikai daugiau ar mažiau sėkmingai geba analizuoti krizės priežastis ir pasekmes, prognozuoti krizės eigą, tačiau bent kiek įtikinamesnių atsakymų, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje pradėtų augti ekonomika, nepajėgia pateikti.

Viešoje erdvėje sklando įvairiausi pasiūlymai – premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė ne tik siūlo, bet imasi didinti mokesčius ir mažinti viešojo sektoriaus išlaidas, socialdemokratai su Romu Lazutka ir Povilu Gyliu priešakyje tam prieštarauja, skelbdami, kad reikia mažinti mokesčius ir didinti viešąsias išlaidas (arba bent jų nemažinti), Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir liberalai ragina mažinti mokesčius (ar bent jų nedidinti) ir mažinti išlaidas. Tada dar svarstoma, kokius mokesčius ir kaip didinti (mažinti) ir kokias viešojo sektoriaus išlaidas ir kaip mažinti (didinti), ir kur bei už kiek skolintis. Be šių fiskalinės politikos alternatyvų dar tylomis svarstoma ir monetarinės politikos alternatyva  – lito devalvavimas. Tačiau optimizmo politikų ir ekonomikos ekspertų pasisakymuose nėra – visi supranta, kad Lietuva taip paprastai iš ekonomikos dugno neišlips.

Chorstas Klausas [http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/chklausas2s-projektas-arba-kodel-bvp-gali-kristi-daugiau-kaip-30-proc.d?id=24850937] rašo, jog ekonominę krizę gilina pinigų trūkumas, ir siūlo idėjas, vėlgi fiskalinės politikos, ką reikėtų daryti, kad pinigų rinkoje atsirastų. Įdomios mintys, sutikčiau, kad tai svarbu, bet pinigų trūkumas nėra vienintelė ekonominės krizės priežastis, ir tikrai ne pagrindinė.

Siūlyčiau apsvarstyti paprastą, iš pirmo žvilgsnio banalią mintį – kad esminė visų Lietuvos ekonominių, taip pat ir socialinių problemų priežastis yra žinių trūkumas. Įmonės bankrutuoja? Nes nežino, kaip organizuoti verslą, kad jis būtų pelningas. Žmonės negali rasti darbo? Nes nežino, kaip pradėti ir sėkmingai plėtoti savo verslą. Žmonės žudosi, kenkia kitiems ar emigruoja? Nes nežino, kaip prasmingai gyventi, kaip kitaip spręsti juos užgriuvusias problemas.

Laisvosios rinkos ekonomikos  tradicija  remiasi ne visai tikslia prielaida, kad žmonės yra tobulai racionalūs ir geriausiai žino, kaip įgyvendinti savo interesus – todėl pakanka jiems suteikti veikimo laisvę ir netrukdyti. Toli gražu, taip nėra. Daugelis žmonių gailisi praeito dešimtmečio pradžioje susigundę vėliau bankrutavusių investicinių bendrovių ir bankų siūlytomis didelėmis palūkanomis. Daugelis gailisi ekonomikos augimo laikotarpiu ėmę kreditus, kurių dabar nebeišgali grąžinti. Jeigu žmonės būtų buvę bent kiek racionalesni, jie nebūtų priėmę tokių jiems patiems nenaudingų sprendimų. Ir dabar būtų dėkingi, jei kas nors – kad ir valdžia – būtų laiku juos sustabdęs nuo klaidingo pasirinkimo.

Suvokus, kad ribotas racionalumas, žinių, o ne pinigų trūkumas lemia ekonomikos nuosmukį, turėtų būti vykdoma tokia Vyriausybės politika, kad žmonėms Lietuvoje būtų sudarytos galimybės įgyti jiems reikalingų žinių. Taigi ekonominės politikos prioritetas turėtų būti ne biudžeto subalansavimas ar ekonomikos stimuliavimas fiskalinės ar monetarinės politikos priemonėmis, bet žinių sutelkimas ir paskirstymas.

Čia turiu mintyje ne tik aukštojo mokslo kokybės problemas ar šiais laikais madingus klasterius, ne tik kompiuterių skaičių mokyklose ar taip vadinamas aukštąsias technologijas – visa tai, kas populiariai ir oficialiai vadinama žinių ekonomika. Lietuvoje įgyvendinamos žinių ekonomikos skatinimo priemonės nėra kryptingos, problemas sprendžia tik netiesioginiu būdu ir todėl dažniausiai yra neveiksmingos.

Kelkime klausimą: kokios žinios yra labiausiai reikalingos, kad Lietuvos ekonomika atsigautų? Atsakyti nesudėtinga – reikia žinių, kaip pradėti ir sėkmingai plėtoti verslą, kurio kuriama produkcija ar paslaugos būtų konkurencingos užsienio rinkose (nes vidaus rinkoje paklausa yra ribota). Steigsis ir plėsis verslo įmonės, išaugs eksportas – bus įdarbinami žmonės, mažės nedarbas, daugiau mokesčių bus surenkama į biudžetą, bus galima mokėti didesnius atlyginimus mokytojams, gydytojams, policininkams, augs pensijos ir kitos socialinės išmokos. Mažės skurdas, sugrįš emigrantai. Ir taip toliau. Kito kelio kaip ištrūkti iš užburto skurdo rato nematyti.

O kaip su pinigais? Norint pradėti ar plėtoti verslą, reikalingos finansinės investicijos – tačiau bankai neskolina, valstybės biudžetas tuščias, o mokesčiai dideli. Atsakymas būtų toks: pinigai guli bankuose arba kojinėse. Kitaip tariant, reikalingi pinigai – tai žmonių santaupos, kurios galėtų būti investuotos į verslą, jeigu žmonės žinotų, kaip investuoti, ir jeigu būtų kur investuoti, t.y.būtų pakankamai gerų verslo idėjų ir verslo planų.

Taigi Vyriausybė ekonominio nuosmukio sąlygomis turėtų skatinti verslo plėtrą. Ir ji tai turėtų daryti ne tik įvairiomis fiskalinės politikos priemonėmis (mažindama mokesčius, teikdama lengvatas ar subsidijas, didindama paklausą viešojo sektoriaus išlaidomis ar panašiai), ar mažindama įvairius verslo apribojimus. Tokios priemonės reikalingos, tačiau jos pagrįstos teorijomis, kurios neįvertina, jog žmonių racionalumas yra ribotas. Jos remiasi prielaida, jog trūksta tik pinigų ir laisvės veikti, o visa kita išsispręs savaime.

Tūlas lietuvis, laimėjęs loterijoje didelę pinigų sumą, greitai viską iššvaistė. Taip pat nereikėtų tikėtis, kad, sumažinus mokesčius, lietuviškas verslas ims labai plėstis. Esmė yra ta, kad be pinigų, dar trūksta ir žinių, kaip tais pinigais pasinaudoti.

Kaip turėtų būti vykdoma ekonominė politika, nukreipta į žinių telkimą ir sklaidą? Čia pateiksiu tik vieną pavyzdį. Tarkime, Vyriausybė, tuo tikslu panaudodama ES struktūrinių fondų lėšas, galėtų skelbti viešus geriausių verslo, orientuoto į eksportą, projektų konkursus. Konkursus laimėjusiems verslo projektams ta pati Vyriausybė galėtų formuoti pradinio kapitalo fondus – pirmenybė investuoti būtų suteikiama verslo idėjų autoriams, taip pat investuoti būtų raginami visi, siekiant pritraukti Lietuvos, taip pat ir užsienio kapitalą, versle iki šiol nedalyvavusių žmonių santaupas. Parama galėtų būti skiriama verslo projektams, kuriuos teiktų Lietuvos bedarbiai, jiems galėtų būti sudaromos lengvatinės sąlygos investuoti. Kai kurie verslo projektai galbūt net galėtų būti perduodami kaip labdara įmonėms, kurių kapitalas būtų suformuotas iš darbo neturinčių asmenų santaupų.

Tiesa, be žinių ir pinigų yra dar viena esminė sąlyga, reikalinga tam, kad Lietuva galėtų išbristi iš ekonominės krizės – tai noras (motyvacija, politinė valia). Jei žmonės ir valdžia neturi žinių – dar ne bėda. Žinių galima įgyti. Blogiausia yra tuomet, kai nėra noro.

Taigi, ekonomikoje yra trys svarbiausi dalykai – pinigai, žinios ir noras, bet svarbiausias iš jų yra noras.

Tam tikrose situacijose individo autonomijos prioritetizavimas socialinio solidarumo sąskaita gali būti liberalizmo stiprybė. Solidarumo vertybė tampa imperatyvu žmogui tapatintis su kokia nors socialine grupe, įsijungti į “bendrą kovą”, o žmogus, kuris atsisako šiam imperatyvui paklusti, susilaukia tos grupės moralinio pasmerkimo, paniekos, ignoravimo, kraštutiniais atvejais – ir fizinio susidorojimo. Tarkime, profesinė sąjunga paskelbia visuotinį streiką, o kuris nors profesijos atstovas nusprendžia streike nedalyvauti. Arba juodaodis Montgomerio gyventojas Rosos Parks laikais nesutinka įsijungti į bendrą protesto akciją ir toliau važinėja autobusais. Kaip tokie žmonės būtų vadinami? “Streiklaužiais”, “baltųjų pastumdėliais”, “išdavikais” ir pan. Liberalai imtųsi ginti tokių žmonių teisę į pasirinkimą būti nesolidariais, tačiau to nepasakytum apie socialistus.
Netgi jei sutiktume su Magnuso E. Marsdalo (esė “Socialist Individualism?”) tvirtinimu, kad Rousseau, Marxas ir kiti XIX-XX a. pradžios socialistai buvo individualistai, vis dėlto tai nepaneigia argumento, kad socializmo diskurse yra kažkas, dėl ko jis taip lengvai gali virsti totalitariniu. Tai mes žinome iš XX-ojo amžiaus patirties. Matyt, yra problemų pačiose pamatinėse normatyvinėse socializmo prielaidose. Nėra jokių garantijų, kad Marsdalo socializmo schemoje šie probleminiai aspektai yra pašalinti.
Kita liberalizmo stiprybė yra laisvosios rinkos ekonominė teorija. Ar socialistai individualistai gali pasiūlyti kokią nors veiksmingą ekonominę teoriją? Bent jau šioje Marsdalo esė tokios teorijos užuomazgų nepastebėjau. Sutinku, tradicinė “gerovės valstybė” rėmėsi Keynso teorija. Bet ar ši teorija, kurios taikymo pasekmė yra didesni valstybės įsiskolinimai, kitaip tariant, dabartinės kartos gerovės kūrimas vėlesnių kartų sąskaita, gali būti laikoma socialistine? Kaip tada su solidarumu tarp skirtingų kartų?
Taip, rinkos liberalizmas realybėje nepadaro visų laimingais, daug žmonių liberalaus kapitalizmo sąlygomis nėra patenkinti savo ekonomine padėtimi. Jeigu kas nors galėtų pasiūlyti kitokias ekonomines institucijas, kurios padidintų savo ekonomine padėtimi patenkintų žmonių skaičių, būtų labai gerai. Tačiau aš kol kas tokios teorijos nežinau.
“Laisvosios rinkos” nereikėtų tapatinti su oligarchiniu kapitalizmu. Dabartinė ekonominė krizė taip pat gali būti aiškinama kaip ne “laissez faire” pasekmė, bet oligarchinio kapitalizmo, t.y. kapitalizmo, kuriame stambusis verslas panaudoja savo įtaką, kad gautų valstybinių privilegijų (pvz., M. Friedmano inspiruotos monetarinės politikos), pasekmė. “Laissez faire” yra už sveiką, o ne fiktyvią ekonomiką ir už visiems vienodas veikimo sąlygas.
Arranged movie download
Pasvarstykime, kokios socializmo ekonominės priemonės galėtų būti normatyviniu požiūriu pateisinamos? Pirmiausiai, perskirstymas. Iš tų, kurie yra turtingesni, paimama, ir atiduodama tiems, kurie stokoja. Sutinku, tai yra būdas užtikrinti socialinį teisingumą. Bet perskirstymas iš esmės nepakeičia kapitalistinės ekonomikos, tik ją truputį pataiso. Įmanoma “laissez faire”, kur valstybė vykdytų perskirstymo funkciją. Tačiau netaip paprasta nustatyti, koks perskirstymo laipsnis būtų pateisinamas ir veiksmingas.
Antra, didesnis darbuotojų dalyvavimas įmonių valdyme, įmonių valdymo demokratizavimas, darbuotojų socialinės garantijos. Tai geras dalykas, tačiau tai taip pat netransformuoja kapitalizmo iš esmės. Galime įsivaizduoti laisvąją rinką, kuriose įmonės būtų socialiai atsakingos, o darbuotojai valdytų įmonių akcijas. Kita vertus, taip pat nereikia užmiršti, kad didesnės socialinės garantijos darbuotojams yra nedarbo augimo priežastis

My Sister’s Keeper dvdrip The Pianist dvd

Štai ir viskas – nebesugalvoju, koks dar galėtų būti pozityvus socialistų indėlis į ekonominių institucijų reformavimą. Ar socialistai vis dar mano, kad privati nuosavybė turėtų būti panaikinta? Tokią nuostatą būtų sudėtinga pateisinti argumentais.

Noriu pranešti, kad MTAmnū-01 grupės studentai, kurie laikė egzaminą gruodžio 20, buvo įvertinti šitaip:

Once hd

81134 9
81209 8
81268 6
81685 8
81622 4
81742 7
82226 6
82671 8
82900 10
82797 8
83561 6
83923 4
84146 7

Mou gaan dou II full movie

84209 6

School for Seduction movie full

Kitų grupių studentai, kurie laikė įskaitą, išlaikė visi.

Atsiprašau, kad informaciją pateikiu pavėluotai.

Inhabited trailer

Studentų, laikiusių kurso “Viešojo administravimo pagrindai” įskaitą gruodžio 13 ir 18 dienomis, dėmesiui. Įskaitos neišlaikė šie studentai:

83653
83901
81610
84025
81026

81553

Neišlaikiusiems įskaitos pirmą kartą žiniaraštyje bus įrašyta “neįskaityta”. Antrą kartą laikant, reikalinga pasiimti skolos lapelį.

Visi kiti tomis dienomis laikiusieji, kurių numerių šiame sąraše nėra, įskaitą išlaikė, jiems jau pasirašiau žiniaraštyje. Sėkmės.

• Chop Shop release

The Shadow movies

• Population 436 film Last Tango in Paris movie

Skelbiu identifikacinius numerius tų studentų, kurie lapkričio 15 d. neišlaikė kurso “Viešojo administravimo pagrindai” įskaitos:

America movies

81187
81590
83080

Taip pat noriu pasakyti, kad studentų D.Sukacko (88450), E.Šakio (88446), G.Anelytės ir A.Pekoriaus (88444) nėra Strateginio organizacijų vystymo programos 1 grupės sąraše (SOVmn 08-1), nors jie tokią grupę nurodė prie savo pavardės. Taigi negalėjau jiems įrašyti įskaitos į žiniaraštį.

Shanghai Noon movies

Pradėjęs svarstyti, koks turėtų būti atsakymas į šitaip formuluojamą klausimą, pirmiausiai pamaniau, kad viešojo administravimo mokslininkų ir studentų auditorijoje būtų prasmingiau klausti, kaip viešojo administravimo mokslas gali būti plėtojamas. Tuo tarpu, jeigu sutinkame su prielaida, kad mokslas yra socialinė konstrukcija, atsakymas į klausimą, ar viešasis administravimas yra mokslas, tiesiog priklauso nuo klausiančiojo apsisprendimo laikyti viešąjį administravimą mokslu, ar nelaikyti. Tiesa, galima ir sudėtingesnė prieiga prie minėto klausimo. Pavyzdžiui, galima apsvarstyti kriterijus, kuriuos turėtų atitikti mąstymo, kalbėjimo, pažinimo procesas ar tekstas, kad jis būtų pripažintas mokslu, o paskui vertinti, ar viešasis administravimas tuos kriterijus atitinka. Vis dėlto nebūtų įmanoma užtikrinti, kad šie kriterijai būtų objektyvūs, nes juos nulems kriterijus nustatančiojo epistemiologinė paradigma.
Taigi viešasis administravimas yra socialinis mokslas. Ši prielaida yra įsitvirtinusi, institucionalizuota mūsų kultūroje – dauguma iš mūsų esame apsisprendę būti viešojo administravimo mokslininkais, dirbame Viešojo administravimo katedroje, rengiame viešojo administravimo mokslines publikacijas, dėstome studentams viešojo administravimo dalykus. Taigi viešasis administravimas yra mokslas todėl, kad mes – turiu mintyje mus kaip šios visuomenės narius – taip nusprendėme.
Kita vertus, mes nelabai gerai suprantame, koks turi būti viešojo administravimo mokslas, ir ką reikėtų daryti, kad šis mokslas būtų toks, koks turi būti. Kitaip tariant, mes nesame išsiaiškinę normatyvinių-epistemiologinių prielaidų apie viešojo administravimo mokslą, dėl kurių mes visi sutartume, ir kurios galėtų mus motyvuoti kryptingai koordinuotai veiklai. Taigi ką daryti?
Kita prielaida, dėl kurios, tikiuosi, visi galime sutarti, yra ši: viešojo administravimo mokslas turi būti praktiškai naudingas. Iš valstybės biudžeto yra skiriamos lėšos tam, kad būtų plėtojamas mokslas, taip pat ir viešojo administravimo mokslas. Finansuojami viešojo administravimo mokslininkų etatai, doktorantų stipendijos, išlaikomos viešojo administravimo katedros. Mokesčių mokėtojus atstovaujanti valstybė yra suinteresuota gauti kokią nors grąžą iš investicijų į viešojo administravimo mokslo plėtrą. Kaip tai pasiekti?
Mokslas yra kartu ir procesas, ir produktas. Mokslinio tyrimo procesas yra pažinimo, mokymosi procesas, kurio metu yra formuluojamos ir tikrinamos prielaidos apie tikrovę, viešojo administravimo mokslo atveju – apie viešojo administravimo tikrovę, t.y. viešojo administravimo institucijas, viešąjį sektorių, efektyvumą, reformas ir panašiai. Mokslas taip pat yra ir produktas – mokslininkų atrastos, išrastos, sukurtos naujovės ir jas aprašantys tekstai. Mokslo produktai turi išliekamąją vertę tuomet, kai padeda žmonėms pakeisti jų mąstymą taip, kad žmonės galėtų pakeisti savo gyvenimo sąlygas ir geriau prisitaikyti prie aplinkos. Daugelis problemų žmonijoje kyla iš klaidingo, neteisingo, riboto mąstymo, ir gali būti išsprendžiamos, žmonių mąstymui pasikeitus. Taigi pagrindinė mokslo paskirtis yra keisti žmonių mąstymą.
Svarbu išsiaiškinti, koks yra santykis tarp mokslo ir švietimo, nes, mano supratimu, šių intelektinės veiklos sričių painiojimas yra dažna mokslinės veiklos neveiksmingumo priežastis. Mokslo produktai yra mokslinio tyrimo procese suformuluoti, patikrinti, pagrįsti teiginiai, kurių anksčiau dar niekas kitas nebuvo suformulavęs, patikrinęs ar pagrindęs, o šiuos teiginius perteikti, platinti kitiems žmonėms jau yra švietimo paskirtis. Švietimo procesas užtikrina, kad apie mokslo naujoves sužinotų ir savo mąstymą pakeistų kuo daugiau žmonių, taigi lemia mokslo paskirties realizavimą, ir todėl švietimas nuo mokslo yra neatsiejamas – negali būti veiksmingo mokslo be švietimo.
Taip pat svarstytinas klausimas, kuo mokslas skiriasi nuo religinio, mitologinio, praktinio ar meninio pažinimo, nes šiose pažinimo srityse taip pat gali būti iškeltos naujoviškos normatyvinės ir faktinės prielaidos – pavyzdžiui, galimi nauji religiniai apreiškimai, naujos poetinės metaforos arba inovatyvūs gamybos procesų patobulinimai. Pozityvistinėje mokslo filosofijoje šios pažinimo sritys buvo gana aiškiai atribotos nuo mokslo, o štai, pavyzdžiui, Paulas Feyerabendas didelio skirtumo tarp mokslo ir minėtų mąstymo formų nematė. Aš galėčiau pateikti tik tokius skiriamuosius mokslo požymius. Pirma, mokslo teiginiai, skirtingai nuo kitų mąstymo formų, yra tikrinami ir pagrindžiami. Antra, mokslo teiginių tikrinimas ir pagrindimas vykdomas metodiškai, t.y. pagal iš anksto nustatytas taisykles.
Čia pateiktas mokslo apibrėžimas padės mums geriau suprasti, kas yra ir koks turėtų būti viešojo administravimo mokslas. Publikacijos moksliniuose žurnaluose ir mokslinių straipsnių duomenų bazėse nėra viešojo administravimo mokslas. Konsultacinės paslaugos viešojo administravimo institucijoms – taip pat ne viešojo administravimo mokslas. Tiek publikacijos, tiek konsultacijos padeda realizuoti viešojo administravimo mokslo paskirtį – keisti visuomenės ir viešojo sektoriaus darbuotojų supratimą apie tai, kokios yra viešojo sektoriaus organizacijos, kaip jos turėtų veikti, – tačiau mokslo produktai pirmiausiai yra naujos žinios apie viešąjį sektorių ir viešąjį administravimą. Viešojo administravimo mokslininkai taip pat nėra tie, kurie generuoja praktinį žinojimą – tai yra viešojo sektoriaus institucijose dirbančių asmenų ir juos konsultuojančių ekspertų reikalas. Viešojo administravimo mokslininkai nėra ir pranašai, todėl savo atrastas tiesas stengiasi metodiškai patikrinti ir pagrįsti.
Diary of the Dead download
Jeigu viešojo administravimo mokslui keliame tokius aukštus reikalavimus – nes atrasti ar sukurti ką nors iš tikrųjų nauja socialiniuose moksluose šiais laikais, atrodo, yra neįmanomas dalykas, – ar tai reiškia, kad mes negalime vadintis mokslininkais, jeigu šių reikalavimų neįvykdome? Žinoma, vadintis mokslininkais galime. Sąvoka „viešojo administravimo mokslininkas“ veikiau nurodo į statusą visuomenėje ir tapatybę, tačiau, siekiant viešojo administravimo mokslo pažangos, taip pat reikalingas ir griežtesnis, epistemiologiškai pagrįstas šios sąvokos apibrėžimas.
Taigi, suformulavus viešojo administravimo mokslo tikslą – kurti patikrintas ir pagrįstas naujas žinias apie tai, koks yra ir turėtų būti viešasis sektorius ir viešasis administravimas, – galima apsvarstyti ir tai, kaip šį tikslą įgyvendinti. Reikėtų pažymėti, kad naujos žinios yra galutiniai sudėtingo ir ilgalaikio mokslinio tyrimo proceso produktai, ir nėra būtina, kad šie produktai būtų sukurti pavienių mokslininkų pastangomis. Priešingai, drįsčiau teigti, kad įsitikinimas, jog kiekvienas viešojo administravimo mokslininkas yra pats vienas atsakingas už visą mokslinio tyrimo procesą nuo pradžios iki pabaigos, taip pat ir už to proceso rezultatus, yra viena iš mokslinės veiklos neveiksmingumo priežasčių. Mokslinio tyrimo proceso viešajame administravime, kaip ir bet kurioje kitoje mokslinėje disciplinoje, dalyviais turėtų būti mokslininkų komandos, tik tuomet galima tikėtis reikšmingesnių tokio proceso rezultatų. Kartu dalyvaudami mokslinio tyrimo procese, kurio tikslas yra naujos žinios, viešojo administravimo mokslininkai įgytų teisę vadintis mokslininkais ne tik dėl statuso, bet ir iš esmės, nepaisant to, kad pavienių mokslininkų indėliai ir neatiktų mokslo produktams keliamų aukštų reikalavimų. Palyginimui galima pateikti didžiojo hadronų greitintuvo eksperimento pavyzdį. Šis Europos branduolinių tyrimų centro (CERN) vykdomas eksperimentas yra didžiulių išteklių reikalaujantis mokslinio tyrimo procesas, kuriame dalyvauja dešimtys fizikų iš įvairių pasaulio šalių. Nėra abejonių, kad šis eksperimentas sukurs naujas žinias, t.y. mokslo produktus, tačiau to negalime pasakyti apie tyrime dalyvaujančio kiekvieno mokslininko indėlį. Taigi, remiantis fizikos ir kitų toliau pažengusių mokslų pavyzdžiais, reikėtų keisti supratimą apie tai, kaip turėtų būti plėtojamas viešojo administravimo mokslinio tyrimo procesas.
Apibendrinsiu savo šiame pranešime išsakytas mintis šiais teiginiais:
1. Viešasis administravimas yra mokslas todėl, kad taip yra nuspręsta šiuolaikinėje kultūroje.
2. Siekdami viešojo administravimo mokslo pažangos, mes, viešojo administravimo mokslininkai, turime sutarti, koks yra viešojo administravimo mokslo tikslas ir kokios yra veiksmingo mokslinio tyrimo proceso sąlygos.
3. Viešojo administravimo mokslo tikslas yra patikrintos ir pagrįstos naujos žinios apie tai, koks yra ir koks turėtų būti viešasis administravimas (viešasis sektorius ir t.t.), kurios keistų anksčiau vyravusius įsitikinimus ir šie pokyčiai prisidėtų prie žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo, geresnio žmonijos prisitaikymo prie aplinkos.
4. Viešojo administravimo mokslas yra glaudžiai susijęs ir su švietimu, ir su viešojo administravimo praktika, tačiau vis dėlto šios sritys neturėtų būti painiojamos. Švietimas yra viena iš sudėtinių viešojo administravimo mokslinio tyrimo proceso dalių.
5. Reikia keisti įsitikinimus, kad viešojo administravimo mokslas gali būti kuriamas vien tik pavienių mokslininkų pastangomis – labiau tikėtina, kad viešojo administravimo mokslo tikslą realizuoti bus pajėgūs ne pavieniai mokslininkai, o mokslininkų grupės.

America dvdrip

Pathology trailer

Internete aptikau svetainę, skirtą JAV švietimo politikai, joje pristatomi Respublikonų ir Demokratų partijų kandidatų Johno McCaino ir Baracko Obamos švietimo reformų planai. Obama siūlo švietimui papildomai skirti 18 mlrd. JAV dolerių. Šias lėšas jis planuoja surasti penkeriems metams sustabdęs NASA programas, sumažinęs išlaidas karui Irake. Obama taip pat siūlo daugiau dėmesio skirti ikimokykliniam ugdymui. Aukštojo mokslo politikoje formuluojamas principas, kad aukštasis mokslas turi tapti labiau prieinamas visų socialinių sluoksnių žmonėms, o tai siūloma įgyvendinti visuotinai suteikiant 4000 JAV dol. aukštojo mokslo kreditus.
Obama, skirtingai nei McCainas, kritiškai vertina vadinamąją „mokinių krepšelių“ (vaučerių) sistemą, nes ji suteikia daugiau galimybių pasirinkti kokybišką švietimą labiau pasiturintiems gyventojams, ir planuoja labiau remti valstybines mokyklas. Ir Obama, ir McCainas siūlo mokytojams atlyginimus mokėti, atsižvelgiant į jų darbo rezultatus (mokinių pasiekimus ir kt.) Žr. Švietimo politika JAV
Verta pasigilinti į Jungtinių Valstijų, kaip ir bet kurios kitos šalies, švietimo politiką, nes šitaip galima atrasti įdomių sprendimų, kaip vykdyti švietimo reformą Lietuvoje.

Pathology divx

Children of Men rip

Where the Truth Lies video

Pratęsiu prieš metus Norvegijoje skaityto pranešimo apžvalgą.

Pranešime taip pat pateikiau savo poziciją demokratijos teoretikų debatų, kurios sprendimų priėmimo procedūros yra geresnės, t.y. labiau demokratiškos – rinkėjų atstovavimas (atstovaujamoji demokratija), referendumai ar rinkėjų apklausos (tiesioginė demokratija) ar diskusijos, argumentavimas (deliberatyvinė demokratija), – atžvilgiu. Mano įžvalga buvo ta, kad argumentai dėl vienos ar kitos procedūros pranašumų remiasi iš prigimties skirtingomis prielaidomis, todėl teoretikai tarpusavyje nesusikalba. Vieni argumentai remiasi faktinėmis prielaidomis – vertinamos realiai veikiančios institucijos, konstatuojamos problemos ir iš tokių vertinimų išvedami normatyviniai siūlymai. Kiti argumentai remiasi normatyvinėmis prielaidomis – tam tikri normatyviniai teiginiai išvedami iš bendresnių principų. Visapusiškos demokratijos teorija galėtų plėtoti kontingencinę perspektyvą, t.y. poziciją, jog atstovavimo, tiesioginio valdymo ar svarstymų procedūros yra veiksmingos priklausomai nuo specifinės sprendimų priėmimo situacijos.

Kita pranešimo dalis buvo skirta klausimui “Kokia turi būti visuomenė ir piliečiai, kad demokratija būtų sėkminga?”, t.y. buvo formuluojami tam tikri normatyviniai teiginiai apie vieną iš demokratijos elementų – sprendimų priėmimo proceso dalyvius. Buvo argumentuojama, kad sėkmingoje demokratijoje piliečiai turi būti kompetentingi, jie turi turėti tinkamų žinių ir tinkamą motyvaciją. Buvo išskirti du žinių, norint sėkmingai dalyvauti sprendimų priėmimo procese, lygmenys. Pirmajam lygmeniui priklauso žinios apie tikslus ir principus, t.y. žinios apie teises (”ką aš galiu daryti?”), pareigas (”ką aš privalau daryti”), asmeninius interesus (”kas yra man gerai?”), grupinius interesus (”kas yra gerai grupei, kuriai aš priklausau?”) ir viešąjį interesą (”kas yra gerai visuomenei, žmonijai, pasauliui ir pan. ?”).Antrajam lygmeniui priklauso žinios apie aplinką ir priemones, kitaip tariant, žinios apie sistemas (”kokios yra sistemos ir kokios jos turėtų būti?”), procesus (”kokie yra procesai ir kokie jie turėtų būti?”), taisykles (”kokios yra taisyklės ir kokios jos turėtų būti?”) ir veiksmus (”kaip aš turiu veikti?”).

Taip pat svarsčiau, kokia piliečių motyvacija yra svarbi sėkmingai demokratijai. Buvo suformuluotos dvi sąlygos: viena vertus, situacijoje, kai grupiniai interesai susiduria su asmeniniais interesais, piliečiai turėtų teikti pirmenybę grupiniams interesams; kita vertus, viešojo intereso ir grupinių bei asmeninių interesų konflikto atvejais piliečiai turėtų teikti pirmenybę viešajam interesui.

• A Love Song for Bobby Long film

007 The Spy Who Loved Me movies Aptardamas pilietinės visuomenės sampratas pastebėjau, kad pilietinė visuomenė, kaip ją apibūdino A.Toquevillis arR.Putnamas, normatyviniu požiūriu yra brandesnė nei pilietinė visuomenė pagal Rytų Europos intelektualų A.Michniko ir J.Kuronio apibrėžimą. Pirmuoju atveju pilietinė visuomenė suprantama kaip veiksmingo viešojo valdymo sąlyga, antruoju atveju pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip nuo valdžios nepriklausoma veikimo sfera, tam tikra atsvara valdžiai. Tokią išvadą galima padaryti iš mano pasiūlytų pagrindinių brandžios pilietinės visuomenės charakteristikų: intensyvumo, funkcionalumo, nepriklausomybės nuo išteklių, pasitikėjimo, interesų prioritetizavimo (Šios charakteristikos buvo plačiau aptartos A.Guogio, D.Gudelio, A.Stasiukyno 2007 m. straipsnyje, kuris buvo publikuotas žurnale “Viešoji politika ir administravimas”). Pilietinė visuomenė kaip atsvara, tam tikra opozicija valdžiai nepasižymi aukštu pasitikėjimo laipsniu -tokioje visuomenėje egzistuoja konfliktas tarp valdžios ir piliečių.

Toliau aptariau kai kuriuos kriterijus, pagal kuriuos būtų galima vertinti minėtas pilietinės visuomenės charakteristikas, ir jas užtikrinančias sąlygas. Intensyvumas gali būti vertinamas pagal tokius rodiklius kaip pilietinių veiksmų pobūdis (protestai, susirinkimai, diskusijos, derybos, rinkimai, savanorių veikla, sprendimų priėmimas ir pan.) ir skaičius, piliečių, įsitraukiančių į tokius veiksmus, skaičius.  Funkcionalumas turi užtikrinti šias sąlygas: turi būti nustatyti tinkami tikslai ir priemonės tikslams pasiekti; ištekliai, reikalingi tikslams pasiekti, turi būti tinkamai panaudojami; turi būti pasiekti pozityvūs rezultatai, nesvarbu, ar jie buvo planuoti ar neplanuoti. Nepriklausomybė nuo išteklių užtikrina, kad pilietinėmis veiklomis nebūtų manipuliuojama – gana dažnai tie asmenys, kurie skiria išteklius, siekia, kad nevyriausybinės organizacijos ar kitos piliečių grupės veiktų pagal jų interesus (pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos, gaunančios paramą iš valdžios institucijų, vengia tas institucijas kritikuoti; verslo remiamos NVO stengiasi įgyvendinti verslo interesus; pilietiniai protestai gali būti organizuojami tarptautinių fondų lėšomis). Bendradarbiavimas (diskusijos, rinkimai, savanorių veikla) žymi aukštą pasitikėjimo laipsnį, konfliktas (pvz., protestai) – žemą pasitikėjimo laipsnį. Taip pat svarbu skirti viešąjį ir tarpasmeninį pasitikėjimą. Kalbant apie interesų prioritetizavimą, pilietinei visuomenei formuluojamos analogiškos sąlygos kaip ir piliečių motyvacijai: interesų konflikto atveju grupiniams interesams teikiama pirmenybė prieš asmeninius, viešajam interesui – prieš grupinius ir asmeninius interesus. Pavyzdys, kai šios sąlygos nėra tenkinamos, yra toks fenomenas kaip NIMBY (angl. not in my back yard – “tik ne mano kieme”).

Islander video

Pranešimas buvo užbaigtas kelių Lietuvos pilietinės visuomenės atvejų aptarimu. Buvo paminėti tokie pilietinės visuomenės susitelkimo atvejai kaip vaikų žaidimo aikštelės gynimas Žirmūnuose nuo statybos bendrovių planų toje vietojestatyti daugiaaukštį pastatą, pilietinės akcijos, siekiant apginti kino teatrą “Lietuva”, rūkymo viešose vietose uždraudimo atvejis. Buvo pateikta lentelė, kurioje šie atvejai buvo įvertinti pagal pilietinės visuomenės charakteristikas – intensyvumą, funkcionalumą, pasitikėjimą, nepriklausomybę nuo išteklių, interesų prioritetizavimą, – priskiriant reikšmes “silpnai”, “stipriai”, “vidutiniškai”.

Last Tango in Paris release Taip pat buvo aptartos tolimesnių tyrimų galimybės – normatyvinio modelio tobulinimas, pilietinės visuomenės atvejų analizė, vietos demokratijos sąlygų lyginamieji tyrimai Baltijos ir Šiaurės šalyse.

Beveik prieš metus Norvegijoje Haldeno mieste Baltijos ir Šiaurės šalių mokslininkų bendroje konferencijoje skaičiau pranešimą tema “Ar reikalinga vietos demokratija?”. Pranešimą pradėjau nuo esminių prielaidų ir apibrėžimų. Konstatavau, kad demokratijos klausimas iškyla visais atvejais, kai kokiai nors žmonių grupei reikalinga priimti sprendimus. Taip pat pažymėjau, jog sieksiu plėtoti demokratijos teoriją kaip grynąją normatyvinę teoriją, t.y. teoriją, kurią sudarytų normatyviniai teiginiai (teiginiai apie tai, “kaip turi būti”) ir vertybiškos sąvokos (tai būtų esminis skirtumas, lyginant su M.Weberio socialinio mokslo kaip vertybių požiūriu neutralaus samprata). Vietos demokratija buvo apibūdinta kaip demokratija, realizuojama geografiškai apribotoje teritorijoje (pagal šį apibrėžimą, vietos demokratija gali būti realizuojama vietos valdžios institucijose, politinėse partijose, nevyriausybinėse organizacijose, verslo organizacijose, verslo bendruomenėse ir tinkluose ir pan.) Vietos demokratija yra viena is vietos valdymo (angl. local governance) charakteristikų.

Daylight Robbery film Toliau pristačiau “visapusiškos demokratijos” (angl. comprehensive democracy) teorijos koncepciją. Demokratijos kaip daugumos valdžios apibrėžimas yra nepakankamas, nes daugumos sprendimas nebūtinai reiškia gerą sprendimą, ir galima pateikti daug pavyzdžių, kai daugumos sprendimas buvo aiškiai nedemokratiškas arba turėjo demokratijai žalingų pasekmių (žinomas istorinis faktas, kad A.Hitleris į valdžią atėjo “demokratiškų” rinkimų būdu). Taigi visapusiška demokratija susideda iš keturių pagrindinių elementų: sprendimų priėmimo proceso dalyvių, sprendimų priėmimo procedūrų, sprendimų turinio ir sprendimų įgyvendinimo. Kitaip tariant, demokratija negali būti veiksminga, jeigu nėra užtikrinama, kad sprendimų priėmimo proceso dalyviai yra pakankamai kompetentingi ir atsakingi, sprendimai priiminėjami nesilaikant pripažintų sprendimų priėmimo procedūrų, priimti sprendimai pažeidžia žmogaus teises, neužtikrina teisingumo principų arba yra netinkami kitais požiūriais, sprendimai netinkamai įgyvendinami.  Pateikiau prielaidą, kad visapusiškos demokratijos teorija integruoja daugelio kitų demokratijos teorijų, kurios visapusiškos demokratijos teorijos požiūriu turėtų būti vertinamos kaip nepilnos, privalumus. Pavyzdžiui, pilietinės demokratijos teorija (A.Tocquevillis, R.Putnamas) sutelkia dėmesį į pilietinės visuomenės, pilietinės kultūros reikšmę demokratijai. Atstovaujamosios demokratijos (Ankersmit, Lefortas, Posneris), tiesioginės demokratijos ir tam tikra prasme deliberatyvinės demokratijos (J. Dewey, J. Habermasas, Cohen’as) teorijoms rūpi nustatyti teisingas demokratinio sprendimų priėmimo procedūras. Liberalios demokratijos, krikščioniškos demokratijos, socialinės demokratijos teorijos pateikia alternatyvias pozicijas dėl demokratinio sprendimų turinio, t.y. kokioms žmogaus teisėms ir teisingumo principams turėtų būti teikiamas priotetas demokratinės valstybės viešojoje politikoje. Sprendimų įgyvendinimui demokratijos teorijos skiria dėmesio, akcentuodamos “įstatymų viršenybės” (angl. the rule of law) principą.

Are You Being Served? buy

Angels in the Outfield dvd

Taigi, plėtodamas visapusiškos demokratijos teoriją, pateikiau schemą, kurioje matyti, jog sprendimų priėmimo proceso dalyviai, jų kompetencija ir motyvacija nulemia tai, dėl kokių sprendimų priėmimo procedūrų bus susitarta, koks bus sprendimų turinys ir kaip sprendimai bus įgyvendinami. Sprendimų turinys ir sprendimų įgyvendinimas apima tai, kas yra vadinama viešosiomis politikomis.

Šiam kartui tiek. Pranešimo tęsinį apžvelgsiu kituose įrašuose.

• The Alamo download

Jau kuris laikas veikia interneto svetainė www.manobalsas.lt, kurioje būsimi rinkėjai gali palyginti savo programines nuostatas su įvairių politikų, besiruošiančių kandidatuoti į naujojo Seimo narius,  taip pat dabartinio Seimo narių, politinėmis nuostatomis. Kiekvienas užsukęs į šią svetainę, gali atsakyti į keturiasdešimt vieną anketos klausimą, ir sistema jam pateiks sąrašą politinių partijų, kurios labiausiai atitinka to žmogaus politinę poziciją (šalia politinės partijos bus nurodytas atitikimo rinkėjo nuostatoms procentas). Taip pat rinkėjai gali palyginti savo atsakymus su atskirų politikų atsakymais – jų pažiūrų politiko pažiūroms atitikimas vaizduojamas voratinkliu, kurį sudaro aštuonios ašys (jos įvardintos kategorijomis “antikomunizmas”, “nekonfrontavimas su Rusija”, “tvarka ir centralizuotas valdymas”, “”verslo laisvė”, “savivaldos stiprinimas ir regioninė politika”, “tautiškumas ir tradicija”, “socialinė apsauga ir lygybė”, “asmens pasirinkimo laisvė”). Kiekviena iš ašių apibendrina po kelis testo klausimus. Atsakymai “taip”, “tikriausiai taip”, “tikriausiai ne”, “ne” priskiriami kaip turintys teigiamą arba neigiamą reikšmę kiekvienos ašies atžvilgiu. Kelių ašiai priskirtų klausimų atsakymai sumuojami, išvedamas vidurkis. Voratinklį sudaro geometrinė figūra, kurios kampus sudaro taškai “užtempti” ant keturių susikertančių tiesių, kertančių keturis koncentriškus apskirtimus. Kiekvienas taškas žymi testo atsakymų atitikimą ašiai – 100 proc. atitikimą žymi taškas ant didžiausiojo apskritimo, 0 proc. atitikimą žymi taškas apskritimų centre.

• Angels in the Outfield video

Testo klausimai apima įvairias viešosios politikos sritis – socialinę politiką ir teisingumą, ekonomiką ir finansus, kultūrą ir etiką, užsienio politiką, valstybės valdymą, viešąją tvarką ir aplinkosaugą. Klausimais buvo siekiama apimti tas viešosios politikos problemas, kurios šiuo metu aktualiausios visuomenei, dėl kurių daugiausiai diskutuojama Seime, žiniasklaidoje (pavyzdžiui, klausimai “Ar pritariate euro įvedimui?”, “Ar pritariate, kad būtų uždrausti abortai?”, “Ar pritariate, kad būtų didinamas minimalus darbo užmokestis?” ir pan.)  Žinoma, atsižvelgiant į tai, kadangi testas pradėtas rengti šių metų pradžioje, o galutinai užbaigtas šių metų liepos mėnesį, svarbu suprasti, kad kai kurie klausimai ilgainiui gali prarasti aktualumą, todėl svetainės rengėjai turi būti pasirengę testą nuolat tobulinti, klausimus atnaujinti. Kita vertus, prieš rinkimus pakeisti testo klausimus būtų netikslinga, nes tada prarastų prasmę atsakymų tarp skirtingu laiku testą užpildžiusių politikų palyginimas.

Svetainė, prie kurios kūrimo esu šiek tiek prisidėjęs, galbūt turės poveikį, keičiant politinę kultūrą Lietuvoje, stiprinant politikų atskaitomybę, mažinant populizmą, didinant piliečių pasitikėjimą politinėmis partijomis ir politikais – žodžiu, tikimės, kad bus nauda Lietuvos demokratijai. Politikai, nusprendę užpildyti anketas, galėtų tikėtis ir tam tikros tiesioginės naudos sau – politiko dosjė svetainėje “Mano balsas” su voratinkliu ir atsakymais į testo klausimus yra tam tikra reklama prieš rinkimus, galimybė rinkėjams geriau pažinti politikus. Ypač tai aktualu tiems kandidatams į LR Seimą, kurie iki šiol visuomenėje buvo mažiau žinomi, apie kuriuos nerašė laikraščiai, kurių nefilmavo televizija.

Po Seimo rinkimų svetainė “Mano balsas” ir toliau veiks, bus priimami tiek nauji politikų atsakymai, tiek rinkėjai turės galimybę nuolat pasitikrinti, ar politikų deklaruojamos nuostatos sutampa su realiais politikų sprendimais, balsuojant dėl įstatymų projektų naujajame Seime. Tikimės, kad svetainė “Mano balsas” ilgainiui taps unikalia duomenų sistema, kuria naudosis politologai ir politikos komentatoriai. Kitais metais planuojame parengti analogiškus testus, pritaikytus prezidento, Europos parlamento rinkimams.

Hollywood North ipod

Memoirs of a Geisha dvdrip